BDAR
gdpr

Jūsų asmens duomenų valdymas

Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (ang. cookies). Naršydami toliau Jūs patvirtinsite savo sutikimą naudoti slapukus. Savo sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų naudojimo taisyklėmis.


Teismas: nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad būtent lošimų reklama, o ne paties pareiškėjo veiksmai (neveikimas), yra tų praradimų ir nepatogumų teisinis padarinys

Data

2022 01 27

Įvertinimas
0
pexels-photo-5669619...jpeg

Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) – 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad teikia skundą prieš Lietuvos Respubliką dėl to, kad ji yra tinkamas atsakovas prisiimti civilinę atsakomybę be kaltės už tai, kad dėl jos veikos (nepakankamo veikimo) buvo tarsi sureguliuota azartinių lošimų organizatorių ūkinė veikla taip, kad tokios veiklos reklama būtų draudžiama, tačiau de facto (iš tikrųjų) azartinių lošimų reklama yra taip pakankamai leidžiama, kad pareiškėjas dėl to patyrė turtinę žalą, nes dėl nuolat pasirodančios reklamos per viešosios informacijos priemones jis buvo paskatintas užsiimti sau neįprasta veikla – lošti azartinius lošimus, o ypatingai kazino.

Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Priežiūros tarnyba) dėl to, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) nuostatos neužtikrina efektyvaus reklamos ribojimo viešoje erdvėje, tačiau Priežiūros tarnyba 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, kad azartinius lošimus organizuojančios bendrovės laikėsi visų reikalavimų, vartotojai yra sutikę gauti reklaminio pobūdžio žinutes, o prisijungus prie socialinio tinklo (Facebook) paskyros, reklamos nebuvo rasta. Pareiškėjas šį Priežiūros tarnybos sprendimą skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, vėliau – Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau visi jo skundai buvo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valstybės veiksmų, susijusių su netinkamai priimtu ALĮ, o konkrečiai – su 10 straipsnio 9 dalimi, kurioje, nors ir numatytas azartinių lošimų reklamos draudimas, tačiau, pasak pareiškėjo, numatytos reklamos išimtys pagal teisinę galią pranoksta patį reklamos draudimą.

Pareiškėjui apskundus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, tokį sprendimą motyvuojant tuo, kad Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri atlygintina, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Teismas pažymėjo, kad azartinių lošimų, kaip jie suprantami šios bylos kontekste, atveju, kai vertinama, ar pareiškėjui yra padaryta jo nurodoma neturtinė žala, svarbu apibrėžti paties pareiškėjo elgesio modelį šiuo teisiniu aspektu, t. y. ar lošimas, virtęs, kaip teigia pareiškėjas, priklausomybe – liga ir sukėlęs neigiamų padarinių, yra reklamos pasekmė, ar asmenybės psichofiziologinių savybių poveikio išraiška, kuri teisiniu požiūriu nepateisinama ir paneigia žalos, kuri pagal įstatymą turi būti atlyginama, padarymo faktą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo Nr. IX-325 10, 206, ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2588, įtvirtino galimybę pateikti prašymą neleisti lošti ir dalyvauti nuotoliniuose lošimuose. Ši teisinė priemonė sudaro galimybę kiekvienam rūpestingam ir atidžiam asmeniui, įvertinus savo asmenines savybes, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokių neigiamų padarinių, kylančių iš dalyvavimo lošimuose. Pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo, nors pats pripažįsta priklausomybę nuo lošimų. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad būtent lošimų reklama, o ne paties pareiškėjo veiksmai (neveikimas), neatitinkantys bonus pater familias standartų, yra tų praradimų ir nepatogumų, kuriuos pareiškėjas kaip neturinę žalą įvertina pinigais, teisinis padarinys. Dėl nurodytų argumentų Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinimams, ar azartinių lošimų reklama atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus ir ar yra teisinių pagrindų abejonėms dėl azartinių lošimų reklamą reguliuojančio teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Visą Teismo sprendimą galite rasti ir susipažinti Priežiūros tarnybos svetainėje, skyriuje  "Teismų praktika":

https://lpt.lrv.lt/lt/teismu-praktika